Kaip aš atradau ACT

Ar visi sporto psichologai vienodi? Žinoma, ne! Ir reikalas ne tik tame, kad sporto psichologas – taip pat žmogus, unikali asmenybė. Skirtumus sukuria ir tai, kokia filosofija remiasi psichologas, ar kokios terapijos/ konsultavimo krypties laikosi.

Pavyzdžiui, aš pradėjau nuo „tradicinės“ sporto psichologijos – kognityvine elgesio terapija paremto psichologinių įgūdžių mokymo. Tai ir teigiamos vidinės kalbos, ir vaizdinių kūrimo, ir relaksacijos/ užsivedimo (kitaip, emocinės būsenos reguliavimo), ir tikslų išsikėlimo, ir dėmesio sutelkimo įgūdžių mokymo.  To neužteko. Tuomet mano įgūdžių dėžutėje atsirado įvairių „netradicinės psichologijos“ metodų. Tai neurolingvistinio programavimo ir „Rakto“ technikos. Vis tiek dar kažko trūko.

Ir štai, prieš dešimt metų į mano profesinį gyvenimą atkeliavo atida, priėmimu ir įsipareigojimu grįsta terapija, pritaikyta sportui. Ir nuo tada viskas pradėjo „klijuotis“.

Ne, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nei meilė iš pirmo išgirdimo.

Pirmiausia susipažinau su atida. Angliškai „mindfulness“. Kaip šiandien pamenu, stovėjome su kolege terasoje ir kamavome savo kolegą suomį, kuris prasitarė, kad visai neseniai turėjo atidos dirbtuves, kur juos mokė šių praktikų. „Tai ką reikia daryti?“ klausinėjau aš. „Nieko, tiesiog būti ir stebėti tai, kas šiuo metu vyksta.“ – sakė jis mums. „Na, gerai, bet tai ką stebėti?“ – neatlyžau aš. „Na, viską... savo kvėpavimą... pojūčius rankose....“. „Kokius pojūčius?“ – vis tiek nesupratau aš.

Tikrai, niekaip negalėjau suprasti, ką tai reiškia, ką reikia stebėti, ką daryti. Laukiau, kad man paaiškintų, ką konkrečiai turiu atrasti, ką pastebėti, ką užfiksuoti. Kaip gali būti, kad praktika, kurioje „nieko nereikia daryti“ tikrai yra rimta psichologinė praktika, kuri netgi veiksmingai leidžia pasiekti pokyčių. Kartais atpažįstu panašų pasimetimą stebėdama savo klientus: „Nereikia galvoti apie savo kvėpavimą? O tai ką daryti?“... „Emmm... supratau... na, tikriausiai....“

Bet kadangi profesiniame pasaulyje tuo metu atida buvo bepradedanti įgauti pagreitį, man reikėjo suprasti. Taigi ėmiau ieškoti, naršyti. Netrukus į rankas pakliuvo F. Gardnerio ir Z. Moore knyga „The Psychology of Enhancing Human Performance: The Mindfulness-Acceptance-Commitment Approach”. Paskui tų pačių autorių “Clinical Sport Psychology”.

Ir va, tada kliktelėjo! Susijungė. Pirmiausia prilipo man asmeniškai. Ne paslaptis, kad vienas iš svarbiausių klausimų, su kuriais ateina klientai-sportininkai, - kaip susitvarkyti su priešstartiniu jauduliu, dėl kurio nesigauna pasirodyti taip, kaip norėčiau. Todėl ir man tai buvo viena svarbiausių paieškų. Bet ne tik dėl sportininkų, o ir dėl savęs pačios. Mano nerimo lygiai kartais šaudavo... ir tebešauna, ką čia slėpti... į neregėtas aukštumas. Visa tai, ką žinojau iš (sporto) psichologijos man padėdavo, bet ir... nepadėdavo. Nebuvo tokios relaksacijos technikos, tokio vaizdinio, tokio tikslo išsikėlimo metodo, kuris būtų padėjęs man visiškai susitvarkyti su savo jauduliu. O štai atida, priėmimu ir įsipareigojimu grįsta terapija pasiūlė visiškai kitokį požiūrį. Neįmanoma sutraukti visos terapijos į vieną sakinį, bet jei reiktų išskirti vieną teiginį, kuris būtų esminis, tai būtų: „Negalime kontroliuoti savo vidinio patyrimo, minčių ir emocijų, jos ateina ir išeina, mums belieka jas pastebėti, įvardinti, ir palikti fone, o savo dėmesį grąžinti į tai, ką tuo metu darome, arba į tai, kas mus tikrai prasminga, ir svarbu, ką mums diktuoja mūsų vertybės“.

Ir tikrai, dar kai nieko nežinojau apie psichologines technikas (nes niekas apie jas plačiai nekalbėjo prieš 20-30 metų), kai mokykloje ar jau universitete atsidurdavau nerimą keliančioje situacijoje, kai reikdavo atlikti kažką stebint žmonėms arba užduotį, kurios rezultatas buvo labai svarbus, aš visuomet įsivaizduodavau, kaip tai darysiu. Bet visuomet įsivaizduodavau, jog turėsiu tai padaryti su smarkiai besidaužančia širdimi, lūžinėjančiu balsu ar dar kokiais nors „nerimo siaubais“. Ir tai veikdavo geriausiai! Bent jau tikrai daug geriau nei tie kartai, kai bandžiau įsivaizduoti, jog būsiu „kieta“ ir viską padarysiu šaltai, be nereikalingų emocijų. Nes kiekvieną kartą atsidūrusi situacijoje, kai jau reikdavo veikti, aš vis tiek jaudindavausi. Bet pirmasis vaizdinys mane jau būdavo tam paruošęs. Tuo tarpu antrasis – ne. Ir tekdavo staigiai persiorientuoti ir galvoti, ką dabar su savo nerimu ar jauduliu daryti, o tuo pačiu dar ir užduotį atlikti.

Ir štai, kai kažkas pasakė, jog tai natūralu, ir kartais net drebančiomis rankomis galima laimėti finalus, mane tai papirko. Aš patikėjau, kad mes negalime šimtu procentų kontroliuoti savo emocijų ar minčių, bet mes daug  labiau galime paveikti savo dėmesį ir savo elgesį.

Priėmimu ir įsipareigojimu grįstoje terapijoje yra labai šauni metafora. Jei aš duočiau milijardą eurų ir paprašyčiau įsimylėti pirmą žmogų, kuris įžengs pro duris, o pro duris įleisčiau tris savaites nesipraususį, apšepusį, nieko gyvenime nenorintį, įžeidinėjantį žmogų (nesvarbu, kurios lyties). Ar galėtumėte įsimylėti? Iš tikrųjų nuoširdžiai pajausti meilę? Atsakymas – ne, ar atspėjau? Bet jei sąlyga būtų kita ir pasiūlyčiau elgtis taip, lyg mylėtumėte: galbūt apkabinti, galbūt pasakyti „Aš tave myliu“, ar galėtumėte? Na, galvodami apie milijardą eurų, bent jau dalis žmonių tai tikrai galėtų padaryti. Taigi mes nelabai galime kontroliuoti savo emocijas, bet veiksmus – galime.

Natūralu, kad kai laukia labai svarbus startas, kuriam ruošeisi visus metus, o gal net kelis, kai nuo pasirodymo priklauso patekimas arba nepatekimas į rinktinę, arba kai tiesiog labai norisi pajusti pergalę ar pasiekti savo tikslą, mus apima nerimas. Ir kovojimui su šiuo nerimu mes galime išeikvoti labai daug energijos, kuri, tiesą sakant, reikalinga būtent sportinei kovai aikštelėje, stadione ar baseine.

Tiesa, atida, priėmimas ir įsipareigojimas padeda kitaip pažvelgti ne tik į priešstartinio jaudulio situaciją, bet ir į daugelį kitų – motyvacijos stoką, fizinės traumos sukeltą emocinę reakciją, atidėliojimą, nepasitikėjimą savimi.... net nesinori šio sąrašo įrėminti, nes tuos pačius principus galima taikyti visom situacijoms, kur jaučiamės nefunkcionuojantys taip, kaip norėtume.

Bet, žinoma, mokėjimas „atsikabinti“ nuo trukdančių emocijų bei minčių, mokėjimas jas atpažinti ir „nieko su jomis nedaryti“, atsigręžimas į savo vertybes ir motyvacijos sėmimasis iš jų – visa tai yra įgūdžiai, kurių reikia mokytis. Tiesą sakant, praktikuotis kasdien, praktikuotis nuolatos. Ne tik situacijose, susijusiose su sportu, bet susijusiose ir su visomis kitomis gyvenimo sritimis. Ir tai galima daryti savarankiškai arba galima daryti su sporto psichologu, kuris praktikuoja šią terapijos kryptį.

Ar tai vienintelė veikianti kryptis? Įdomiausia, kad tikrai ne! Svarbu atrasti tokį sporto psichologą, kurio metodai “kliktelėtų” Jums. Kuriais patikėtumėte Jūs asmeniškai.  Na ir ne mažiau svarbu, kad jaustumėte ryšį su pačiu psichologu. Nes terapinio dviejų žmonių ryšio neatmetė dar nė viena šiuolaikinė psichoterapijos kryptis.