Jau kurį laiką dirbdama su klientais kalbu apie dėmesingumą arba dėmesingą meistriškumą, t.y. sugebėjimą bet kokiomis aplinkybėmis, apėmus bet kokioms emocijoms sutelkti dėmesį į tai, kas tuo metu svarbiausia - būti tokiu, kokiu norisi būti, susikoncentruoti į tikslų siekimą, demonstruoti savo sportinį meistriškumą.
Retas kuris sportininkas, su kuriuo teko pastaruoju metu dirbti, ginčijasi, kad sugebėjimas sutelkti dėmesį į atliekamą veiklą - vienas iš svarbiausių, o galbūt ir pats svarbiausias sportininko bruožas. Tuo pačiu kone kiekvienam kyla natūralus klausimas ir gal net abejonė - ar įmanoma ir kaip ugdyti minėtą sugebėjimą susitelkti, nepriklausomai nuo situacijos, t.y. susitelkti, kai jaudiniesi, kai bijai, kai pyksti, kai nusivili.
Šį sugebėjimą ugdo sąmoningo dėmesingumo (angl. "mindfulness") praktika, išmokanti bent trijų dalykų. Pirma, - valdyti dėmesį (pastebėti, kai jis "nušoka" ir grąžinti atgal). Antra, - pastebėti, kas šiuo metu vyksta. Trečia, - priimti savo emocijas ir mintis kaip natūraliai kylantį ir be jokio mūsų įsikišimo praeinantį patyrimą.
Praktikuodami labai dažnai pastebime, kad mūsų mintys ypač retai būna "čia ir dabar", t.y. sutelktos į veiklą, kurią atliekame. Daug dažniau jos praeityje arba ateityje ir dar vertina gerai ar blogai viskas klostosi. Tuo pačiu pastebime, kaip įprastai elgiamės (ir kodėl mūsų rezultatai įprastai nėra tokie, kokių norėtume) bei įgauname galimybę keistis.
Taigi sąmoningo dėmesingumo praktikos dėka išmokstame būti dėmesingi, išmokstame nevertinti gerai ar blogai kažką darome tuo metu, kai tai vyksta, išmokstame tiesiog daryti, veikti, išmokstame stebėti savo mintis, suprasdami, kad tai tik mintys, "nesusiliedami" su jomis, neįtikėdami jų neginčytinumu ir leisdami joms ateiti ir savaime praeiti. Beje, man rodos, panašiu principu veikia ir Rakto (arba atsipalaidavimo judesiu) metodas, kuris taip pat labai pritaikomas sportui.
Tiesa, tie, kas jau girdėję apie sąmoningą dėmesingumą, gali prisiminti, kad jis siejamas su meditacija. Meditacija, savo ruožtu, gali gąsdinti. Esu girdėjusi ne vieną sportininką, kuris sakė, jog meditacijos jam netinka. Padrąsinimui norėčiau pacituoti J. Kabat-Zinn (nesiimsiu versti angliško knygos pavadinimo "Full Catastrophe Living" į lietuvių kalbą) žodžius:
"Dar visai neseniai žodis "meditacija" siejosi su mistika, kažkokiu abra-kadabra.
Galbūt taip nutiko dėl to, jog mažai kas žinojo, jog meditacija - tai dėmesingumas. O juk dėmesį sutelkia kiekvienas žmogus. Bent kartais."
Taigi viskas sukasi apie sugebėjimą sutelkti dėmesį. Be to, sąmoningo dėmesingumo praktika - tai nebūtinai sėdėjimas lotoso poza. Tai mokymasis sutelkti dėmesį ir įsisąmoninti kiekvieną gyvenimo, tame tarpe ir sportinio, akimirką. Kitaip sakant, tai sąmoningumas plaunant indus, bėgant krosą, darant apšilimą prieš varžybas, plaukiant 100 metrų, ......... (įrašyti savo variantą).