Būdami žmonėmis mes kiekvieną dieną išgyvename daug įvairių jausmų bei emocijų. Dalis jų yra malonios, jas norisi patirti, tęsti, kartoti, kitos priešingai - nemalonios, jų nesinori nei patirti, nei tęsti, nei kartoti. Tačiau jos yra. Natūralu, kad dažnai kyla klausimas, ką su savo emocijomis daryti? Atsakymų yra begalės, priklausomai nuo atsakančiojo įsitikinimų bei patirties.
Kažkada seniai ruošdama straipsnį apie emocijų reguliaciją, sau apibendrinau taip: kai jaučiame stiprią emociją, turime tris kelius, kuriais galime eiti:
1. Slopinti, išstumti, neleisti sau taip jaustis. Net jei pavyksta jaučiamą emociją "išguiti", tam sugaištama laiko, o kol vyksta "išgujimo procesas", sunku susitelkti į kitas veiklas. Juk tuo metu dėmesį yra okupavusi emocija, kova su ja ir tikrinimas, ar ši vidinė kova jau laimėta, ar dar ne. Sporte, kur pasirodymui, bandymui ar kovai skirtas ribotas laikas tokia strategija pavojinga. Galima "užsižaisti" mėginimais pasijausti geriau bendraujant su draugais ir juokaujant prieš savo pasirodymą vietoj susitelkimo į atliekamą veiklą. Tiesa, šie mėginimai suteikia trumpalaikį palengvėjimą, bet varžybose, deja, tas ne svarbiausia. Smagiai nusiteikęs sportininkas, kuris varžybose pasirodo prastai, paskui būna nusivylęs savo pasirodymu.
2. Išreikšti – daryti tai, ką sako emocijos, rodyti jas, „išlieti“. Jei pikta – aprėkti, apstumdyti, apiburnoti, nekalbėti. Jei liūdna, - verkti, skųstis, kaltinti kitus, menkinti save. Jei neramu – mintyse kurti įvairius scenarijus, neva mėginant numatyti, kas gali nutikti ir tam pasiruošti, daug apie tai kalbėti arba stengtis "pabėgti" iš situacijos. Vienas labiausiai paplitusių mitų, kurį turbūt paskatino patys psichologai akcentuodami, jog savo emocijų slopinimas gali sukelti visokias ligas, yra galvojimas, kad kiekvieną emociją reikia išreikšti. Iš dalies taip, tačiau reikia turėti omenyje, kad emocijos išreiškimas prikausto dėmesį prie jos ir nors suteikia palengvėjimą bei atsipalaidavimą, su tuo taip pat galima "užsižaisti".
Šios dvi strategijos atspindi mėginimus kontroliuoti emocijas. Tiesa, kartais jos suteikia trumpalaikį palengvėjimą, todėl yra pastiprinamos ir kitą kartą norisi elgtis panašiai. Tačiau abiem atvejais dėmesys išlieka sutelktas į emociją, į tai, kaip jaučiamasi, o tai reiškia, nesąmoningai emocija kurstoma. Kuo labiau rodomas nerimas, tuo neramiau darosi, kuo ilgiau rodomas liūdesys, tuo liūdniau. Arba priešingai, jei tik stengiamasi neliūdėti, tai visa diena praleidžiama kovojant su liūdesiu, kuris užsispyrėliškai vis sugrįžta. Jei tik stengiamasi save padrąsinti ir išvyti baimes, vis pagalvojama apie tai, kad visgi baimės išsipildys.
Trečias kelias grindžiamas natūraliu procesu - kai mes visiškai nesikišame, mintis ar emocija kyla ir po kiek laiko pati praeina. Tai lengviau pastebėti su nereikšmingais išgyvenimais. Iš tiesų lygiai tas pats vyktų ir su reikšmingomis mintimis ar stipriomis emocijomis, tačiau bandant su jomis kovoti ar perdėtai išreikšti, nevalingai tas išgyvenimas kurstomas. Taigi trečias kelias:
3. Pastebėti, įsivardinti, pripažinti, leisti emocijai kilti – nesvarbu, kiek ji maloni ar nemaloni, patinkanti ar nepatinkanti, kiekviena emocija evoliucijos eigoje išliko, taigi turi teisę būti. Tačiau tuo pačiu galime tarsi atsitapatinti nuo jos ir laikytis nešališko, nevertinančio stebėtojo pozicijos. Tai reiškia mėginimų kontroliuoti emociją atsisakymą. Kai į išgyvenimą žvelgiama iš šalies, jis tarsi perkeliamas į foną (kitaip sakant, emocija nedingsta, bet keičiasi santykis su ja), ten kurį laiką pabūna, o paskui natūraliai, be jokių mūsų pastangų praeina. Kadangi tuo metu dėmesys nėra užimtas emocija, galima užsiimti kita veikla, vadovautis savo vertybėmis ir siekti savo tikslų. Varžybose tai ypač aktualu, juk čia geriausiam rezultatui pasiekti būtina būti susitelkusiam į atliekamą veiklą.