Šia tema esu parašiusi straipsnį „Sporto psichologija – kodėl jos vengiame?“, kurį buvo galima rasti žurnale „Treneris“ (2005 m., Nr.2). Nuo to laiko, kai pirmą kartą parašiau minėtą tekstą, sporto visuomenės supratimas apie tai, kas yra sporto psichologija ir kada verta kreiptis į šios srities specialistus, pasikeitė. Pasikeitė ir mano žinios bei patirtis. Tiesa, kai kurie mitai išliko... taigi čia publikuojamą straipsnį pakeičiau ir pritaikiau šių dienų aktualijoms.
Mitai, kuriuos netrukus paminėsiu, mano nuomone, svarbūs tuo, jog atspindi sportininkų ir trenerių įsitikinimus, trukdančius jiems kreiptis į (sporto) psichologą. Dar daugiau, manau, jog įsisąmoninę tokius savo įsitikinimus ir juos peržvelgę, sportininkai bei jų treneriai ryžtųsi bendradarbiavimui su psichologais, o tai atneštų abipusės naudos.
...Psichologo konsultacija reikalinga tik „nenormaliems“, „silpniems“, „ligoniams“ ir t.t. Kai tik pradėjau dirbti sporto srityje, šis įsitikinimas buvo labai paplitęs. Dažnokai tekdavo girdėti sportininkų arba trenerių komentarus, kad „psichologiškai stiprūs sportininkai susitvarko patys, o silpniems sporte ne vieta“. Kartais būdavo ir taip, kad sportininkas norėdavo kreiptis į psichologą, tačiau baimindavosi, kad jo treneris arba treniruočių/ komandos draugai pamanys, kad jis yra „psichologiškai silpnas“, „nesugebantis savarankiškai susitvarkyti su savo problemomis”. Laimei, nors dar ne visai išnykęs, dabar šis įsitikinimas pasitaiko žymiai rečiau. Visgi palikau jį šiame straipsnyje kaip progą dar kartą priminti kelis dalykus.
Pirmiausia tai, kad sporto psichologai įprastai dirba su „sveikais“, t.y. psichikos sutrikimų neturinčiais sportininkais. Sporto psichologai yra orientuoti ne į sutrikimų šalinimą, ne į gydymą, o į žmogiškojo potencialo didinimą. Kitaip sakant, į tai, kad sportininkas įgyvendintų savo galimybes, žengtų dar vieną žingsnelį ir patobulintų savo sportinį meistriškumą. Todėl sporto psichologijos žinios bei perteikiami įgūdžiai reikšmingi kiekvienam atletui.
Džiugina, kad per maždaug penkiolika metų nuo tada, kai pirmą kartą parašiau šį straipsnį, pasikeitė visuomenės požiūris į psichinę sveikatą, psichologiją ir tuo pačiu sporto psichologiją. Pastaroji tapo priimtinesnė, geriau suprantama. Daugiau sportuojančiųjų, ne tik didelio meistriškumo, bet ir mėgėjų sportininkų, drąsiai kreipiasi į sporto psichologus, ieškodami papildomų resursų, kurie pagerintų jų treniravimosi pasiekimus.
Kita vertus, sporto psichologų bendruomenėje vis daugiau diskutuojama apie tai, kad sportininkams, kaip ir kitų profesijų žmonėms, būdingi psichinės sveikatos sutrikimai (dažniausiai nemigos, nuotaikų, nerimo), kad jiems ne mažiau reikalinga pagalba, todėl šalia tradicinės sporto psichologijos atsiranda klinikinių sporto psichologų ar sporto psichiatrų, kurie ne tik puikiai išmano psichinės sveikatos ypatumus, bet ir sporto kasdienybę. Elitiniai sportininkai vis drąsiau viešai kalba apie savo sunkumus (pvz., JAV gimnastė Simone Biles prabilo apie patirtą seksualinį išnaudojimą bei po jo sekusią depresiją, o Tokijo olipinėse žaidynėse ši sportininkė pasirinko nedalyvauti komandinėje daugiakovėje ir kovoje dėl medalių, motyvuodama tuo, jog jai svarbiau pasirūpinti savo emociniu gerbūviu; daugumai lietuvių gerai žinoma ir mylima plaukikė Rūta Meilutytė taip pat prisipažino išgyvenusi depresiją). Visi šie garsių sportininkų, vyrų ir moterų, pasisakymai griauna stigmą, susijusią su psichologine parama, todėl sportininkai vis drąsiau kreipiasi tiek į sporto, tiek į klinikinius psichologus bei psichoterapeutus.
Manau, svarbu suprasti ir tai, kad apibūdinimas „psichologiškai stiprus“ nereiškia žmogaus, nepatiriančio nemalonių emocijų, sunkių momentų ar nesėkmių. Greičiau priešingai, "psichologinis tvirtumas", o dabar psichologijoje vis dažniau minimas "psichologinis lankstumas" tai - gebėjimas patirti nemalonius išgyvenimus, nuo jų nebėgant, ir kartu gebėjimas "sugrįžti", t.y. atsitiesti po patirtos nesėkmės, susitelkti į savo gyvenimą bei veiklą, net ir patiriant nemalonias emocijas. Tuo pačiu tai ir mokėjimas atpažinti, kada reikia pagalbos ir jos kreiptis.
...Psichologo konsultacijos/ psichologinis rengimas nieko nepakeis. Ši nuostata dažnai pasireiškia netiesiogiai, pavyzdžiui, sportininkas gali pasakyti: „galime pabandyti, blogiau nebus“. Toks pasakymas atspindi lūkesčius, kad vargu, ar kas keisis dirbant su psichologu. Deja, netikėdamas, kad sporto psichologo konsultacija bus naudinga, sportininkas arba treneris neturės aiškių tikslų, ką norisi keisti, pats mažiau stengsis, mažiau dirbs ir, savaime suprantama, nepasieks norimų rezultatų, o tai tik dar kartą „įrodys“, koks teisus jis buvo galvodamas, kad psichologinis rengimas neduoda naudos! Ir priešingai – tie, kurie tiki psichologinio rengimo teikiama nauda, įdeda daugiau darbo ir iš tikro pasiekia norimus rezultatus (pvz., išmoksta valdyti savo emocijas įtemptose varžybinėse situacijose, nusiraminti kritiniais momentais ir pan.). Tai išsipildančių lūkesčių reiškinys.
Psichologijoje toks reiškinys gerai žinomas. Jį bene geriausiai atskleidė tyrimai mokyklose. Mokslo metų pradžioje psichologai neva atlikdavo mokinių įvertinimus ir pasakydavo, kurie mokiniai gabūs, o kurie – ne. Iš tikro jie priskirdavo mokinius „gabiems“ arba „negabiems“ visiškai atsitiktinai, neatsižvelgdami į realius tų mokinių gabumus.
Ir spėkit ką! Po kurio laiko „gabūs“ mokiniai iš tikro pasiekdavo geresnių rezultatų nei „negabūs“. Kodėl? Ogi todėl, kad mokytojai daugiau dėmesio skirdavo „gabiems“ mokiniams, leisdavo jiems dažniau atsakinėti, jei jiems kažkas nesisekdavo – kantriau aiškindavo ir panašiai, o „negabius“, grubiai tariant, „nurašydavo“, nors iš tikro tarp tų mokinių buvo gal net gabesnių nei „gabiųjų grupėje“.
Tam, kad psichologinis rengimas būtų veiksmingas, jis turi būti kokybiškas, t.y. atitikti tam tikrus reikalavimus. Bene pagrindinis reikalavimas – psichologinių savybių ar įgūdžių treniravimas turi būti nuolatinis. Susitikimai su psichologu turėtų būti reguliarūs, tačiau to neužtenka. Svarbiausia, kad pats sportininkas nuolatos, t.y. kiekvienoje treniruotėje skirtų laiko ne tik fiziniam, techniniam ar taktiniam, bet ir psichologiniam pasiruošimui. Labai dažnai per treniruotes sportininkai būna atsipalaidavę ir elgiasi, galvoja, sutelkia dėmesį į kitus dalykus nei varžybų metu. Žinoma, kiekviena treniruotė negali būti „įtempta“ – žmogui reikia poilsio, juokų ir t.t. Tačiau treniruotėse pravartu sudaryti sau (bent vaizduotėje) „varžybines situacijas“ ir pamėginti su jomis susitvarkyti.
Kad psichologinis pasiruošimas būtų veiksmingas, svarbu jam skirti nemažai laiko. 5 minučių per savaitę neužtenka. Jeigu lavinamas koks nors specifinis įgūdis, pavyzdžiui, vaizdinių kūrimas ar atida (angl. "mindfulness"), praktikos turėtų būti atliekamos kasdien bent po 5-10 minučių. Be to, net kai norimas įgūdis įvaldytas, jo palaikymui turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys. Trumpai tariant, psichologinis pasiruošimas turi būti tęsiamas visos sportinės karjeros metu.
Dar vienas svarbus dalykas, kalbant apie laiką, – nereiktų tikėtis staigių rezultatų. Treneriai ir sportininkai dažnai klysta manydami, kad į sporto psichologą jie galės kreiptis prieš pat svarbias varžybas (Europos ar Pasaulio čempionatą, Olimpines žaidynes) ir šis pamokys, kaip susitvarkyti su įtampa. Deja, savo būsenos valdymas, sugebėjimas atsipalaiduoti įtemptais momentais ir panašūs psichologiniai įgūdžiai yra treniruojami, o tai reiškia, kad jų įvaldymui reikia laiko.
Psichologinė parama veiksminga tuomet, kai ji yra orientuota į konkretų sportininką, jo ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Ieškomi atsakymai į klausimus, su kokiais sunkumais susiduria šis sportininkas? Kokios jo stipriosios savybės? Kaip jis galėtų susitvarkyti su iškylančiais sunkumais?
...Psichologo konsultacijos reikalingos tik profesionaliems (aukšto meistriškumo) sportininkams. Aukšto meistriškumo sportininkams, dalyvaujantiems aukšto rango varžybose psichologinė parama iš tiesų yra svarbi. Tačiau ji ne mažiau svarbi ir jauniems (žemesnio meistriškumo) sportininkams. Juk būtent šie sportininkai dažnai turi mažiau patirties ir mažiau įgūdžių bei žinių, kaip susitvarkyti su įvairiais sporte kylančiais sunkumais. O ankstyvaisiais sportinės karjeros metais mokant reikiamų psichologinių įgūdžių bei lavinant svarbiausias toje sporto šakoje savybes, jauniesiems sportininkams sudaromos geresnės galimybės ateityje siekti didesnės sportinės sėkmės.
...Psichologo nereikia, užtenka trenerio. Treneris iš tiesų yra labai svarbus žmogus kiekvienam sportininkui ir labai dažnai būtent jam tenka atsakomybė už psichologinį sportininkų rengimą. Mano nuomone, svarbiausia, kad sportininkai būtų ruošiami psichologiškai, o kas tai daro – jau antrinis klausimas. Tačiau kartu manau, jog sporto psichologas gali būti naudingas pagalbininkas treneriui. Treneris turi išmanyti be galo daug įvairiausių sričių – sporto šakos specifiką, fizinio sportininkų rengimo principus, mediciną, vadybą, psichologiją ir kt. Gilintis į kiekvieną šių sričių ir puikiai ją išmanyti – be galo sunkus, o tikriausiai ir neįmanomas darbas. Žinoma, treneris turi išmanyti, kaip suteikti pirmąją medicininę pagalbą sportininkui, tačiau vargu ar jis pats imsis gydyti traumą – sportininkas kreipsis į medikus. Panašiai yra ir su psichologija: treneris išmano pagrindinius psichologijos principus, tačiau psichologas žino daugiau. Nekalbu apie tai, kad psichologas turėtų pakeisti trenerį, greičiau reiktų įsivaizduoti trenerį kaip komandos kapitoną, kurio komandoje dar žaidžia ir kiti specialistai – medikai, psichologai, kineziterapeutai ir kt. Ir būtent tai daro komandą stipria. Ne veltui A. Mamontovas po 2006m. Eurovizijos finalo, paklaustas, ar nebūtų buvę geriau, jei į konkursą būtų važiavęs vienas, atsakė: "Jeigu kūrinys yra chorui, tai žmogus turi buti debilas, kad važiuotų vienas".