Trumpai tariant, sporto psichologo arba konsultanto klientais gali būti sportininkas, sportininkų grupė, treneris arba sportininkų tėveliai.
Bene dažniausiai sporto psichologai dirba su pavieniais sportininkais (individualiai). Besikreipiančių sportininkų meistriškumas būna labai įvairus – nuo pradedančiųjų iki labai aukšto meistriškumo sportininkų. Juos vienija tai, kad jie nori pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasirengę svarbioms varžyboms, o kartais išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla.
Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, toks darbas ypač svarbus, kai dirbama su komandomis - tuomet orientuojamasi į komandos mikroklimatą, sutelktumą bei tikslus. Gali būti ir taip, kad psichologas dirba su grupe kartu sportuojančių sportininkų, dažniausiai tai būna praktiniai arba teoriniai seminarai ir toks darbas kiek mažiau veiksmingas gerinant kiekvieno individualaus sportininko pasirodymą, bet vėlgi naudingas grupės mikroklimatui.
Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį – psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį (kokios yra stipriosios ir silpnosios savybės). Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai. Netiesiogiai psichologo klientai čia vis tiek yra sportininkai, nes visas darbas orientuotas į jų psichologinio pasiruošimo gerinimą. Retais atvejais treneriai kreipiasi į sporto psichologus norėdami pagerinti savo pačių įgūdžius susitvarkyti su įtemptomis situacijomis, kylančiomis treniruotėse ar varžybinėse situacijose.
Kartais psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų tėvais. Paprastai šie sportininkai būna vaikai arba paaugliai iki 16 metų. Tėveliams būna įdomu, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, kaip jie, tėvai, galėtų padėti. Kartais tėvai mato, kad jų vaikui sportuojant prasčiau sekasi susikaupti, kad jis labai nerimauja prieš varžybas ir tuomet kreipiasi į psichologą, kad šis padėtų. Tačiau šiuo atveju pagrindiniu psichologo klientu tampa sportuojantis vaikas.
Norėtųsi priminti vieną svarbų dalyką - sporto psichologai pirmiausia dirba su sveikais, t.y. psichinių sutrikimų neturinčiais, sportininkais. Jie ne gydo, o padeda ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo sportinį potencialą. Todėl ši parama skirta visiems sportininkams ir treneriams.
Į sporto psichologą paprastai kreipiasi pats sportininkas, treneris arba jaunųjų sportininkų tėveliai. Informaciją apie psichologus tenka susirasti patiems – čia pagelbėja pažįstami (pvz., sportininkai anksčiau dirbę su sporto psichologais), klubas ar sporto mokykla, kuriose treniruojasi sportininkas (kai kurios iš jų turi savo psichologus), ar paieška internete.
Dažnai sportininkai net nenutuokia, kaip atrodo psichologo konsultacijos ir dėl to vengia į jį kreiptis. Iš tikrųjų psichologo darbo metodai labai priklauso nuo paties psichologo. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia reikia susitarti dėl susitikimo. Pirmasis bei vėlesni susitikimai paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, nemaža dalis darbo persikėlė į nuotolines erdves, kurios ir iki šiol buvo plačiai naudojamos sporto psichologų, mat tiek sportininkams, tiek sporto psichologams tenka daug keliauti dėl treniruočių stovyklų ar tarptautinių varžybų, todėl jie ne visuomet būna viename mieste, kad galėtų susitikti gyvai. Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai jie trunka 45min. – 1 val., bet lygiai taip pat vienas susitikimas gali trukti 15 min. pakeliui nuo viešbučio iki treniruočių bazės, o kitas - 90 min., įsitaisius ant suoliuko šalia stadiono. Taigi gan įprasta, kad sporto psichologai dalyvauja treniruotėse bei varžybose – stebi savo klientą-sportininką ir pateikia jam atgalinį ryšį, įvertina sąlygas, kuriose tenka varžytis ir pagal tai keičia savo intervencijas (pvz., siūlo pratimus, kurie lavina labiausiai reikalingus įgūdžius).
Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Besikreipiantis sportininkas, treneris, tėtis arba mama – t.y. klientas, – išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina. Aišku, „užsakymas“ visų pirma priklauso nuo to, kas kreipiasi – sportininkas, treneris ar tėvai. Kiekvienu atveju konsultavimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į kliento pageidavimus.
Kai numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų. Čia galimi įvairūs variantai:
1. Psichologinis įvertinimas. Tai įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu. Paprastai psichologams tenka įvertinti sportininkus – aprašyti jų asmenybę, nurodyti stipriąsias ir silpnąsias puses (toks aprašymas dar vadinamas profiliu). Toks įvertinimas dažniausiai atliekamas tuomet, kai treneris nori daugiau sužinoti apie savo naują auklėtinį, kai pats sportininkas nori sužinoti savo stipriąsias/ silpnąsias savybes arba kai ši informacija svarbi psichologui. Dirbant su komandomis, psichologui gali tekti įvertinti komandos klimatą, kultūrą, tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, ir t.t.
2. Psichologinių įgūdžių mokymas. Psichologiniai įgūdžiai tai - relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai. Jų lavinimas padeda sportininkams siekti aukštesnio meistriškumo, gerina jų pasirodymą didelės įtampos situacijose. Pavyzdžiui, sportininkas išmoksta naudoti vaizduotę savo fizinių įgūdžių, technikos tobulinimui, skausmo įveikai, o taip pat savo emocijų, priešvaržybinio jaudulio valdymui. Darbo pradžioje įvertinus sportininko psichologinius įgūdžius bei nustačius, kuriems aspektams reiktų skirti daugiau dėmesio, bei atsižvelgiant į sportininko pageidavimus, sudaromos individualios programos, padedančios lavinti reikiamus psichologinius įgūdžius. Supaprastintai šios programos atrodo taip: 1) supažindinimas su psichologiniu įgūdžiu (teorinis pagrindas); 2) psichologinio įgūdžio mokymas ir lavinimas, 3) psichologinio įgūdžio taikymas realiose situacijose (iš pradžių treniruotėse, o vėliau ir varžybose) bei jo palaikymas.
Tokio darbo specifika yra ta, kad psichologas tarsi tampa mokytoju – jis supažindina su psichologiniais įgūdžiais, tokiu būdu užimdamas „eksperto“ poziciją. Dėl to ne kiekvienam sportininkui toks darbo stilius patinka.
3. Į problemą orientuotas darbas. Sportininkas nurodo, kas jo sportinėje veikloje jam nepatinka, su kokiais sunkumais susiduria, kokio elgesio jis „nebenorėtų“ (pvz., "labai jaudinuosi prieš kiekvieną startą, labai greitai įsiplieskiu"...) ir kokio elgesio ar įgūdžių norėtų (pvz., "po kelių nesėkmingų metimų serijos norėčiau išlikti susitelkęs į besitęsiantį žaidimą"). Tuomet ieškomi „sprendimai“ – strategijos, kurios padėtų išvengti nenorimo elgesio ir didintų pageidaujamo elgesio pasireiškimus. Įvertinama, kiek pats sportininkas jau turi sugebėjimus ir įgūdžius, kuriuos išmokęs pilnai išnaudoti, galėtų pasiekti norimą pasirodymo/ atlikimo lygį (pvz., išliktų ramus įtemptose situacijose, negalvotų apie rezultatą šaudant, darydamas pratimus ant buomo negalvotų apie kritimą ir pan.), o kokius įgūdžius reiktų ugdyti. Klausimas, į kurį mėginama atsakyti – „o kaip aš norėčiau, kad būtų?“
4. Konsultavimas. Labai supaprastintai psichologo konsultaciją galima suprasti kaip sportininko pokalbį akis į akį su psichologu. Tačiau tai nėra toks pokalbis, kai psichologas dalina patarimus. Tai nėra pokalbis, kai psichologas pasako sportininkui slaptažodį, galintį sukelti stebuklingus pokyčius. Tai pokalbis, kai sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, tik ne vienas, o padedamas psichologo.
Nuo psichologinių įgūdžių lavinimo ir į problemą orientuoto darbo konsultavimas skiriasi tuo, kad ši darbo forma yra mažiausiai apibrėžta, mažiausiai struktūruota. Čia daugiausia dėmesio skiriama savo dabartinės situacijos ir išgyvenimų įsisąmoninimui, jausmų išsakymui.
Sportininkai susiduria su tomis pačiomis gyvenimiškomis problemomis, kaip ir nesportuojantys žmonės, tačiau šalia to jiems tenka susidoroti ir su tam tikrais specifiniais sunkumais, pavyzdžiui, perėjimu iš vienos amžiaus grupės į kitą, atsiskyrimu nuo šeimos, išvykstant į kitą miestą, sportinės karjeros užbaigimu, santykių su treneriais, komandos draugais, tėvais nesklandumais, nesėkmės baime, pasitikėjimo savimi stoka, psichologinėmis fizinių traumų pasekmėmis (pvz., pasibaigus medicininei reabilitacijai). Visa tai gali sukelti nemažą psichologinę įtampą, trukdančia normaliai treniruotis ar tiesiog gyventi visavertį gyvenimą.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie trenerius – jiems kyla bendro pobūdžio sunkumai, jie susiduria su nesklandumais bendraudami su savo auklėtiniais, jie nuolat patenka į įvairias stresines situacijas ir t.t..
Šiuos sunkumus kiekvienas gali spręsti savarankiškai, tačiau tai užima daugiau laiko ir išeikvojama daugiau energijos, kuri galėtų būti nukreipta į sportinių tikslų siekimą ar visavertį gyvenimą. Kito žmogaus, šiuo atveju, psichologo žvilgsnis iš šalies padeda sportininkui ar treneriui geriau suvokti savo dabartinę situaciją, pamatyti esamų sunkumų sprendimo būdus, o taip pat įgyti įgūdžių, kurie ir ateityje padėtų spręsti kylančius sunkumus.
Kadangi sportininkai yra tokie patys žmonės kaip ir visi, šalia bendro pobūdžio sunkumų, jiems kartais gali pasireikšti įvairūs psichinės sveikatos sutrikimai, t.y., nerimo, nuotaikų (tokie kaip depresija), valgymo sutrikimai, priklausomybės ir kt. Tokiais atvejais sportininkui jau būtina psichologo, o kartais ir psichiatro konsultacija. Tačiau tai jau nebe sporto psichologijos, o klinikinės psichologijos, psichoterapijos ir psichiatrijos sritis. Tiesa, pastaraisiais metais vis labiau pripažįstant, kad netokiai jau mažai daliai sportininkų būdingi psichinės sveikatos sutrikimai, atsiranda ir specializuoti specialistai - klinikiniai sporto psichologai bei sporto psichiatrai.
Gera žinia sportininkams bei treneriams yra ta, kad psichologinis pasiruošimas iš tikro yra veiksmingas. Bloga žinia ta – kad jis reikalauja daug laiko, daug pastangų ir kantrybės, kaip, beje, ir bet koks kitas treniravimasis. Dažnai sportininkai tikisi, kad jiems užteks vieno-dviejų pokalbių su psichologu ir visi jų sunkumai išsispręs. Deja... Tokie lūkesčiai – nerealistiški. Pagalvokite patys! Psichologinis pasiruošimas yra lygiavertis fiziniam, techniniam ir taktiniam pasiruošimui. Pastariesiems pasirengimo aspektams yra skiriamas milžiniškas dėmesys treniruotėse, o varžybose belieka tik įgyvendinti tai, kas buvo pasiekta. Tuo tarpu psichologiniam pasiruošimui treniruočių metu skiriamas labai nedidelis dėmesys, o kartais ir jokio. Todėl pagrindinės „psichologinės treniruotės“ vyksta varžybų metu! Bet juk niekas nesitiki pataikyti baudų metimų svarbiais varžybų momentais, jei prieš tai visai nesitreniravo jų metimo, niekas nesitiki nubėgti 3 km per 10min (jau nekalbant apie geresnius rezultatus!) arba nuplaukti 50m laisvu stiliumi per 23s visai nesitreniravus. Taigi naivu būtų tikėtis, kad pavyks tinkamai nusiteikti ir sureguliuoti savo priešstartinę būseną, jei to nemėginsi daryti per treniruotes.
Dar galite pasiskaityti:
R. Malinauskas. Sporto psichologijos pagrindai: studijų knyga; Lietuvos kūno kultūros akademija. – Kaunas: LKKA, 2003.
R. Malinauskas. Taikomoji sporto psichologija: vadovėlis. - Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija, 2010.
R. Martens. Sporto psichologijos vadovas treneriui. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1999.
K. Miškinis, E. Skyrius. Trenerio veiklos optimizavimas. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2005.
Žurnalas „Treneris“ (leido Lietuvos sporto informacijos centras)