Gintarė Vasiliauskaitė
2021.03.01
Siekiant tikslų, didžiausiu mūsų priešu neretai tampa baimė ir nerimas. Emocinė įtampa kiša koją net profesionaliausiems sportininkams. Prieš svarbias varžybas su stresu atletams padeda susidoroti sporto psichologai. Viena jų – psichologė Lina Vaisetaitė. Pasak specialistės, sporto psichologijos žinios gali būti naudingos ne tik profesionalams, bet ir eiliniams žmonėms. Juk klaidų baimė ir nepasitikėjimas savimi būdingas visiems. ,,Būtų sunku rasti žmogų, kuris nejaustų abejonių, nerimo nepažįstamose situacijose, ir savęs nekritikuotų. Tačiau kartais nuo gebėjimo save suvaldyti priklauso didžioji dalis sėkmės.“, – sako ji. Tad kas ta sporto psichologija, ir ko galėtume iš jos pasimokyti?
- Profesionaliame sporte dažnai tenka matyti, kaip puikiam atletui kas nors nepasiseka (tarkime, krepšininkas du kartus iš eilės nepataiko metimo), o tada krepšys tarsi užsiriša, ir klaidos seka viena po kitos. Ar tam ir reikalingas sporto psichologas – kad padėtų atletui įveikti psichologinę įtampą ir kitus vidinius ,,demonus”?
- Taip ir ne. Kai pabyra klaidos ir žaidimas „nebeina“, tikrai labai praverčia gebėjimas akimirkai stabtelėti ir tarsi pradėti iš naujo. Tai – psichologinis įgūdis. Dalis sportininkų jį išsiugdo natūraliai, kai kuriems padeda treneriai, tretiems – psichologai. Tikslinis darbas su savo psichologiniais įgūdžiais atletams toks pats svarbus, kaip ir fizinis pasirengimas, ar sporto šakos technikos tobulinimas. Tam reikia nuolatinio darbo, kaip ir su kiekvienu įgūdžiu. Idealiu atveju, atletas turėtų dirbti su sporto psichologu.
Žinoma, yra ir kitų būdų ugdyti atsparumą emocinei įtampai. Tačiau sporto psichologas padeda lavinti psichologinius įgūdžius, užveda ant kelio, ir parodo, kur daromos klaidos treniruočių procese ar aikštyne. Nekalbu apie sporto šakos subtilybes – techniką ar taktiką, o būtent apie psichologinius sunkumus. Pavyzdžiui, neretai atletai lieka mintimis per daug prisirišę prie padarytos klaidos, tad jaučia stiprų norą kuo greičiau tą klaidą ištaisyti. Tada imamasi karštligiškų veiksmų, kurie lemia dar daugiau klaidų.
Kitokio elgesio mokymasis yra dalis darbo su sporto psichologu. Kartais konsultacijos pakrypsta labiau asmeniška kryptimi, kai daugiau skiriama dėmesio giluminei motyvacijai, vertybėms. Žinoma, tai nėra tolygu psichoterapijai, tačiau, manau, kad priartėjimas prie savęs naudingas ir sportinei veiklai. „Vidiniai demonai“ yra labai dramatiškas pasakymas. Man nesinori taip dramatizuoti, nes tai tėra mūsų mąstymo įpročiai. Sunku būtų rasti žmogų – ne tik profesionalų sportininką, kuris nejaustų abejonių, nebūtų linkęs savęs pakritikuoti, nejaustų nerimo nepažįstamose situacijose, tuo labiau tokiose, kur į jį įsmigę šimtai žvilgsnių. Tiesa, vieni žmonės yra jautresni, o kiti mažiau jautrūs. Bet tokie išgyvenimai yra visiškai natūralūs ir būdingi visiems, tad nesinori jų vadinti „demonais“. Priešingai – norėčiau kuo labiau pabrėžti, kad mes visi šiuo požiūriu panašūs, ir tai nėra kažkas, ką reiktų slėpti nuo viso pasaulio ar gėdytis.
- Apskritai, kiek profesionaliame sporte lemia psichologija? Įsivaizduokime, kad atletas yra puikios parengties, bet nesugeba susidoroti su stresu. Kaip jam seksis varžybose?
- Sunku objektyviai įvertinti. Kartais sakoma, kad psichologija lemia net 90 proc. sėkmės. Iš tiesų, kalbant apie treniruočių procesą, svarbiausias yra juodas darbas. Tai – gana monotoniškas procesas, kai reikia kartoti tuos pačius pratimus ar tas pačias situacijas ne vieną, ne dešimtis, o šimtus kartų. Tad čia tikrai svarbi atletų motyvacija, tikslų turėjimas ir atkaklus jų siekimas, mokėjimas sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus. Varžybose situacija yra šiek tiek kita, čia esmė – įgyvendinti tai, ką sugebi. Negana to, dažnai veiksmas vyksta padidintos įtampos fone. Taigi psichologinis aspektas yra svarbus, būtina gebėti atsiriboti, nurimti, susikoncentruoti.
Jei atletas yra puikios parengties, bet nemoka susidoroti su stresu, varžybose jam gali sektis visaip. Bus situacijų, kai varžybose emociškai jautrus sportininkas jaus menką stresą. Gerai pasirengę ir tai jaučiantys atletai labiau pasitiki savimi, tad varžybas rečiau suvokia kaip streso kupinas situacijas. Tačiau ilgainiui pasitaikys varžybų, kur varžovai bus lygiai taip pat gerai pasirengę, o subjektyvi nesėkmės kaina – labai didelė. Tai gali būti šalies, Europos ar pasaulio čempionatas, pusfinalis ar finalas, kai laimėjus kovą, gauni medalį, o pralaimėjus – lieki be nieko. Štai tokiose situacijose labiausiai praverčia mokėjimas tvarkytis su stresu. Jei šio įgūdžio nėra, pralaimėtos kovos ir nusivylimas tampa dažni palydovai.
- Kuo dažniausiai skundžiasi atletai konsultacijose? Galbūt jiems sunku atsitiesti po sunkaus pralaimėjimo, ir norisi viską mesti?
- 90 proc. sportininkų, su kuriais man teko dirbti, norėjo išlavinti įgūdį susidoroti su nerimu prieš varžybas. Jie jautė, kad dėl šios būsenos negali parodyti viso savo potencialo, pralaimi varžovams, kuriems „neturėtų pralaimėti“, bėga ar plaukia lėčiau nei per treniruotes. Taip pat šie atletai negalėdavo gerai išsimiegoti naktį prieš varžybas, jaudindavosi dėl to, ką pagalvos ar pasakys aplinkiniai, ir pan. Po vienkartinio pralaimėjimo išties gali likti labai stiprus kartėlis, noras kurį laiką atsitraukti. Nuoskauda ypatingai stipri, jei pralaimėjimas įvyksta labai aukšto rango varžybose (pavyzdžiui, Pasaulio čempionate ar Olimpinėse žaidynėse), kur ne taip paprasta patekti. Be to, šios varžybos vyksta ne kasmet. Tai – normali reakcija. Juk jei varžyboms ruošiamasi ilgą laiką, su jomis siejami aukšti lūkesčiai, patirta nesėkmė išgyvenama kaip netektis. O susidoroti su kiekviena netektimi reikia laiko. Tačiau paprastai noro viską mesti taip greitai neatsiranda. Toks troškimas dažnesnis tuomet, kai nesėkmių ruožas ilgas arba kai sportininkas ima jausti, jog kad ir ką darytų, negali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų.
- Ar jūsų žinios galėtų būti pritaikomos ir eiliniams žmonėms, neprofesionaliems sportininkams? Juk dažnas mūsų neprisiverčiame sportuoti dėl vidinių baimių – o jei iš manęs, bėgiojančio gatvėje, kas nors pasijuoks? Ką žmonės pasakys sporto salėje, išvydę mano netobulas kūno linijas? Šios ir panašios baimės mus stabdo nuo sveikesnio gyvenimo. Ką pasakytumėte tokiam baimių apimtam žmogui?
- Žinoma, kad sporto psichologijos žinios gali būti pritaikomos visiems. Sporto psichologija neegzistuoja be bendrosios psichologijos. Pamatiniai principai bet kurioje žmogaus gyvenimo srityje yra tie patys. Užsienio šalyse sporto psichologija eina išvien su fizinio aktyvumo psichologija, kuri orientuota į tai, kaip paskatinti žmones būti fiziškai aktyvesniais, padėti rasti motyvaciją, susitvarkyti su savo baimėmis ir nerimu. Iš tiesų, sporto salės lankytojai dažnai būna per daug užsiėmę savimi, kad kreiptų dėmesį į kitus. Žinoma, būna visko. Kartais žmonės labai nerimauja, kaip atrodo kitų akyse, ir būtent todėl lygina save su aplinkiniais, bando atrasti savo pranašumus, gal net pasijuokti iš kito, kad patys jaustųsi viršiau.
Žmogui, kuris iš tiesų yra apimtas tokių baimių ir nedrįsta bėgioti, eiti į sporto klubą, ar kitaip sportuoti, labiausiai norėtųsi užduoti kelis klausimus: Kokiu žmogumi norite būti? Ar tikrai norite būti fiziškai aktyviu, ir tai jums asmeniškai yra vertinga? O gal noras sportuoti kyla iš to, kad taip elgiasi aplinkiniai, ir norisi pakilti jų akyse? Jei troškimas sportuoti nuoširdus, verta sutelkti dėmesį į tai, o ne į įsivaizduojamas situacijas, kas ką galėtų pasakyti ar pagalvoti. Pirmoji treniruotė greičiausiai bus sunki, juk tai – naujas krūvis organizmui. Pirmasis apsilankymas sporto klube greičiausiai taip pat bus nejaukus, nes tai – nauja aplinka, kurią reikia prisijaukinti. Tačiau ilgainiui sportas leis tapti tokiu, kokiu norite, ir didžiuotis savimi.
- Karantino metu daugeliui mūsų sunku prisiversti pajudėti. Be to, dėl patiriamo nerimo išvis dingsta motyvacija veikti ką nors aktyvesnio. Profesionaliame sporte atletus motyvuoja norimi pasiekti rezultatai. Tačiau galbūt iš sporto psichologijos visiems galima pasimokyti, kaip ugdyti koncentraciją, save nuraminti, nusistatyti aiškius tikslus (ne tik sportinius)?
- Kai galvoju apie karantiną ir iššūkius būti aktyviam, neišvengiamai prisimenu žmonių reakcijas į stresą. Iš tiesų, šioje situacijoje yra daug nežinomybės, jaučiamės negalintys kontroliuoti padėties. Neaišku, kada ji pagerės, o kai kurie žmonės negali dirbti ne todėl, kad neteko darbo, bet dėl to, kad jų profesinei sferai taikomi griežti ribojimai. Visa tai kelia didžiulį stresą. Stresinėse situacijose natūralios reakcijos yra trys: kovoti, bėgti, arba sustingti. Vieni laikosi aktyvios pozicijos, kaip tik išmano. Jei neteko darbo, imasi bet ko, ką randa. Jeigu turi galimybę, užsiima tomis veiklomis, kurias vis atidėliodavo dėl užimtumo, eina savanoriauti ir pan. Kiti bando iš šios situacijos pabėgti. Deja, bet kai kuriems toks pabėgimas reiškia alkoholį ar kitas svaiginančias medžiagas. Treti sustingsta – nieko nebenori, neranda motyvacijos daryti tai, kas nėra būtina.
Todėl, visų pirma, reikia galvoti apie savo psichologinį gerbūvį ir streso mažinimą. Šiuo atveju, kiekvienam žmogui padės skirtingi dalykai. Kita vertus, psichologai pripažįsta teigiamą fizinio aktyvumo poveikį tiek nerimo, tiek depresijos kankinamiems žmonėms. Prieš daugelį metų mano kolega įkalė man į galvą, kad „energija gaminasi judant“. Man rodos, tai tinka tiek fizinei, tiek psichinei mūsų energijai. Nereikia iš karto išsikelti grandiozinių tikslų, užtenka pradėti nuo mažų žingsnių, ir turėti planą, kaip tie tikslai augs. Nesakyčiau, kad būtent iš sporto psichologijos reikia mokytis, kaip koncentruotis, užsibrėžti tikslus ar nusiraminti. Kaip jau minėjau anksčiau, tai – bendražmogiški dalykai, kurių galima ir reiktų mokytis iš bet kurios psichologijos srities. Tačiau iš sportininkų tikrai galima semtis įkvėpimo. Jie gali tapti atkaklumo, veiklumo pavyzdžiu.
- Kalbant ne tik apie profesionalius sportininkus, kaip manote – galbūt nemaža dalis mūsų ribų egzistuoja tik galvoje? Tiek atletai, tiek eiliniai žmonės nesugeba pasiekti norimų tikslų dėl kankinančius emocinės įtampos, streso, nepasitikėjimo savimi?
- Labai dažnai tai yra tiesa. Jei atsiduriu nepažįstamame kambaryje su užrakintomis durimis, ir galvoju, kad kitų durų nėra, tai jų ir neieškosiu, ar ne? Mūsų mintys ir jausmai kartais sugeba įtraukti į tokius spąstus, kad nematome kitų išeičių. Labai dažnai mus stabdo kažkieno kito pasakyta arba pačių įsikalta frazė „vis tiek nepavyks“, bei baimė patirti dar vieną nesėkmę. Bendramokslis kažkada man pacitavo Marką Tveną: „Jie nežinojo, kad tai neįmanoma, todėl ėmė ir padarė“. Ši citata man pasirodė labai tiksli. Gyvenime nebūtinai pavyksta įgyvendinti visus tikslus, kartais tikrai būna užduočių, kurios neįmanomos tą akimirką arba tam žmogui. Kalbant iš psichologinės pusės, geriau tokius tikslus paleisti, ir imtis to, ką galima įgyvendinti. Bet prieš tai reikia bent pamėginti. Tokiose situacijoje labai vertinu sąmoningo dėmesingumo praktikas, mokančias eiti link savo vertybių įgyvendinimo, o ne paklusti emocijai – nerimui, abejonei, kuri liepia sustoti, pabėgti. Kita vertus, kai jau matai, kad padarei viską, ką galėjai, bet tikslo pasiekti nepavyko, svarbu sustoti ir persiorientuoti, o ne pasiduoti baimei pasirodyti pralaimėtoju. Atskirti šias situacijas vieną nuo kitos reikia išminties. Kartais – ir pagalbos iš šalies.
- Papasakokite apie save – ar pačiai sportas, aktyvus gyvenimo būdas artimas? Gal ir pati kultivuojate kokią nors sporto šaką?
- Man patinka šis klausimas, jo sulaukiu dažnai (šypsosi). Iš tiesų, esu iš tų žmonių, kurie vaikystėje dėl įvairių priežasčių nemėgo kūno kultūros. Žinoma, dūkdavau su vaikais lauke, žiemą slidinėdavau nuo kalniukų. Tačiau nekultivuoju jokios sporto šakos. Tame ir slypi paslaptis, kaip atsidūriau sporto psichologijoje. Sporto pasaulis, kurį mačiau tik iš šalies, atrodė labai įdomus ir paslaptingas. Man rūpėjo suprasti, kaip gi tie atletai sugeba tokiomis įtemptomis akimirkomis, atrodytų, šaltakraujiškai įmesti lemiamus metimus, pataikyti šūvius ar „numesti“ varžovą ant tatamio... Psichologijos studijas pasirinkau visai negalvodama apie sporto psichologiją. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad kuo toliau, tuo labiau domino būtent sporto pasaulis ir psichologijos taikymas jame. Laimei, mano galvoje nebuvo rėmų, kad jei nebuvau sportininke, tai negaliu būti ir sporto psichologe.
- Kaip pati save motyvuojate kasdieniame gyvenime? Ar padeda profesinės žinios?
- Esu labai dėkinga savo turimoms žinioms ir patirčiai, ypač tam, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms, atradau sąmoningumu grįstas praktikas ir metodus. Labiausiai mane motyvuoja ir motyvaciją palaiko savo pačios vertybių įsisąmoninimas, ir iš to natūraliai kylantys tikslai. Pavyzdžiui, kokia noriu būti darbuotoja? Kokia noriu būti mama? Kai tikslai susiję su vertybėmis, jie lengviau pasiekiami. Žinoma, būna visko. Šimtus kartų pažadu sau padaryti vieną ar kitą – pavyzdžiui, perskaityti daugiau knygų, ar paruošti vaizdo seminarą. Tačiau šie pažadai lieka ,,popieriniai“, taip ir neįgyvendinami. Kita vertus, tai dažniausiai nebūna asmeniškai labai svarbūs tikslai. Vis dėlto, turimos žinios išties padeda aiškiau formuluoti tikslus, ir sėkmingiau jų siekti. Be jokios abejonės, labai motyvuoja ir atletų pavyzdžiai. Sunku nesižavėti matant, kiek vargo jie įdeda siekdami savų svajonių ir tikslų, kiek kartų suklumpa ir bando iš naujo. Į mane besikreipiantys sportininkai turbūt net neįsivaizduoja, kiek daug jie mane yra išmokę, ir kaip dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu.
- Kaip pasirinkote tokią neįprastą profesiją? Juk sporto psichologų Lietuvoje nėra daug. Be to, ar šių specialistų paklausa mūsų šalyje didelė. Ar patys sportininkai suvokia, kam to reikia?
- Augau „šalia sporto“. Šeimoje niekas rimtai nesportavo, bet tuo pačiu buvome gan aistringi sporto varžybų žiūrovai. Kai rinkausi profesiją, ir jau buvau nusprendusi stoti į psichologiją, tėtis žiūrėdamas kažkokias sporto varžybas leptelėjo, kad gal kada nors aš padėsiu tiems sportininkams. Nuleidau juokais, nes tai nuskambėjo panašiai, kaip nuskristi į mėnulį. Pirmieji studijų metai buvo labai sunkūs, tad motyvacija ėmė garuoti. Tačiau 1999-2000-ieji pasižymėjo sportinėmis pergalėmis, kurios labai giliai įsirėžė į atmintį. Tai – ir Žalgirio laimėta Eurolyga, ir sportininkų medaliai Sidnėjaus Olimpinėse žaidynėse. Atmintyje iškilo tėčio anuomet pasakyta frazė. Supratau, kad man nebūtina tik iš šalies smalsauti bei žavėtis sportininkais, galiu ir pati prisidėti prie jų pergalių. Galbūt yra jaunesnių, mažiau patyrusių sportininkų, kuriems būtų naudingos psichologinės žinios? Šiuo metu sporto psichologijos specialistų mūsų šalyje nėra labai daug. Tačiau pastebiu, kad paklausa vis didėja. Atletai ir treneriai psichologinį pasirengimą vis rimčiau vertina kaip natūralią bendro pasiruošimo varžyboms dalį. Juk anksčiau buvo įprasta, kad viskuo rūpinasi tik treneris. O vėliau atsirado ir fizinio rengimo treneriai, medikai, esant galimybei prisijungia ir sporto psichologai. Deja, jų kol kas nėra pakankamai, o norint pilnai įsitraukti į sportininko paruošimą, reikia nemažai laiko. Jei sportininkai išvyksta į stovyklą, treneriai gali pageidauti, kad ir psichologas vyktų kartu. Vadinasi, kitus atletus tenka laikinai „palikti“ ar rinktis nuotolines konsultacijas.
Kadangi didėja bendras žmonių psichologinis raštingumas, daugiau kalbama ir apie sporto psichologiją. Sunku objektyviai įvertinti, kiek visi sportininkai žino, kam reikalinga sporto psichologo pagalba. Dažnai tenka susidurti su įsitikinimu, kad užtenka vieno pokalbio, ar kad yra kažkokie „stebuklingi metodai“, reikalaujantys minimalių paties žmogaus pastangų. Deja, tos technikos ir metodai, kurie veikia geriausiai, reikalauja daugiausia darbo. Kita vertus, sportininkai yra įpratę sunkiai dirbti, atlikti pasikartojančius, monotoniškus pratimus. Tereikia, kad jie suvoktų prasmę, kam tai yra daroma.